Kaip išsirinkti gerus baldus?

Kiekvieno namuose yra tokia vieta, kurią visi vadina virtuve. Vieni ją tiesiog dievina ir ten gali praleisti valandų valandas, kiti visai nemėgta joje suktis. Tačiau bet kuriuo atveju visiems norisi, kad ši namų dalis, kurioje gaminamas gardus maistas ar tiesiog šaldytuve laikomi įvairūs pusfabrikačiai, būtų jauki, prabangi ar tiesiog elegantiška. Nuo seno virtuvėje sukdavosi moterys, tačiau šiandieniniame pasaulyje šiuos įsisenėjusius stereotipus laužo puikūs maisto ruošybos meistrai – vyrai. Pasirodo, kad jiems būti virtuvės šefais yra daug paprasčiau jau vien dėl to, kad jie nėra šioje patalpoje nesijaučia tarsi įkalti, kaip kartais pasijunta moterys. Kai į maisto gamybą žiūrima kaip į meną, o ne rutiną gaunamas puikus rezultatas. Šį faktą patvirtina ir tai, kad pačiuose geriausiuose ir prabangiausiuose pasaulio restoranuose pagrindinį vaidmenį virtuvėje atlieka vyriškosios giminės atstovai. Prieš kelis šimtmečius pati virtuvės patalpa ar tuo labiau virtuvės baldai nebuvo pati svarbiausia ar reprezentatyviausia namų dalis. Dažniausiai prie puodų sukdavosi tarnaitės, o namų ponioms reikėdavo sugalvoti tik tai, ką ant švaria staltiese padengto stalo jos norėtų matyti per pietus ar vakarienę. Tuo metu virtuvės baldai buvo paprasti ir neišvaizdūs. Rečiau naudoti ir įvairūs raižiniai ar kiti papuošimai. Tačiau pagrindinė tokių baldų gamybinė medžiaga buvo mediena. Šiame amžiuje tikro medžio gaminius noriai keičiama medienos drožlių plokštėmis, tačiau pastarosios palyginus su tikro medžio gaminiais yra mažiau patvarios. Prasti ir mažiau kokybiški gaminiai iš viso didelė bėda pačiam naudotojui. Nuo drėgmės atsilupa kraštai, deformuojasi forma. Tačiau dažnai vartotojo pasirinkimą lemia kaina, kuri gali būti labai ženkli. Kartais verta tikro ir kokybiško gaminio paieškoti net dėvėtų baldų parduotuvėse. Pasirodo ten galima aptikti tikrų perliukų, net antikvarinių baldų ir už visai nedidelę kainą. Medžio gaminiai gali būti šlifuojami ir perlakuojami. Po tokių atnaujinimų galite nebeatpažinti to, ką įsigijote kaip panaudotą, tačiau kokybišką ir tikrą daiktą. Tačiau nereikėtų apsigauti ir prieš perkant baldą labai gerai jį apžiūrėti, išbandyti, sulankstyti ar pastatyti.
O kaip išsirinkti tikrai gerus baldus? Juk pagal statistikos duomenis, lietuviai baldus atnaujina ne dažniau kaip kartą per 10 metų? Nors kainų atžvilgiu išsirinkti atrodo visai nesunku, tačiau visuomet dėmesį kreipkite į baldo kokybę. Ir visai nesvarbu ar tai mediniai virtuvės ar svetainei skirti stilingi odiniai baldai. Išsiaiškinkite kaip jie buvo pagaminti ir kokios medžiagos panaudotos, ar yra lengvai surenkami. Juk pirkdami čiužinį lovai mieliau renkatės tokį, kuris pagamintas iš natūralių ir sveikatai nekenksmingų medžiagų. Taigi ir pačią lovą derėtų rinktis tokią, kuri drąsiai kambaryje išbus nesugriuvusi tikrai ilgiau nei dešimtmetį. Juk geri baldai gali būti puikia investicija. O jei turite fantazijos ir planų kaip turėtų atrodyti vienas ar kitas baldas – dar šauniau. Tokias idėjas mielai įgyvendina medžio meistrai, kurie geba sukurti tokius stulbinančius meno kūrinius net iš tokių dalykų kaip kambario durys.
Taigi, visuomet svarbu baldą gerai prižiūrėti. Medinius baldus valykite drėgna servetėle, neleiskite garams ant jų patekti, saugokite nuo stiprių cheminių valiklių. Panašiai saugomi ir odiniai baldai. Jų paviršius jautrus net tiesioginiams saulės spinduliams, taigi ką kalbėti apie įvairias namuose naudojamas valymo ar dezinfekavimo priemones. Geriausiai tokius baldus nuvalyti padės vandeniu ar specialiai odiniams baldams skirtais valikliais sudrėkinta šluostė.

Spintos ir kiti lietuvių liaudies baldai

Lietuvių liaudies baldai, tokie kaip spintos ar kiti baldai, dažniausiai buvo statomi gyvenamosiose patalpose, tačiau gana dažnai jie puošdavo ir svirno patalpas, nes ten žmonės praleisdavo daug laiko vasaros ar švenčių metu. Svirnuose būdavo ilsimasi ir vaišinami svečiai. Reikėtų paminėti, kad tik turtingesnieji turėjo svirnus su keliomis patalpomis – vienose laikyti grūdai, kitos atliko gyvenamojo ploto vaidmenį. Dėl to svirnai, kaip ir gyvenamieji kambariai būdavo puošiami ir prižiūrimi.
Baldo gamyba nesibaigdavo vien lentų sukalimu, svarbiausias etapas buvo puošimas ir marginimas raštais. Kiekvienas meistras turėjo savo raštų išdėstymo būdus bei mėgiamus ornamentų motyvus.
Spintos ir skrynios gamintos kartais net iš kelerius metus džiovintos medienos. Dažniausiai medienos apdirbimui naudoti tokie įrankiai kaip pjūklas, obliai, grąžtai bei dildelės. Kad spintos dalys sujungimų vietose būtų tvirtesnės – buvo klijuojama specialiais, iš karvės ar arklio kanopos pagamintais klijais.
Teptukai baldų puošybai naudoti iš kiaulės šerių, arklio ašutų ar kumeliuko karčių. Norint ištapyti labai plonas linijas ar sudėtingus ornamentus naudoti minkšti teptukai, o stambesniems raštams prireikdavo net kelių pirštų storio teptukų.
Baldai būdavo marginami iš pačių meistrų pasigamintų dažų. Tam dažnai pasitarnaudavo įvairūs augalų lapai, žiedai, samanos, akmenų kerpės ar net medžio žievės. Pasistūmėjus chemijos pramonei pradedami naudoti įvairūs milteliai ir aliejinio pagrindo dažai.
Estetinę vertę lėmė ne tik liaudies meistrų talentas ar gebėjimas perteikti geriausias kūrybos tradicijas, bet ir įrankių tobulumas. Liaudies meistrai tapydavo iš atminties ir stengėsi nesinaudoti pavyzdžiais, nes svarbiausias mokytojas ir baldų raštų motyvas buvo pati gamta bei nepakartojamos augalų, gėlių formos ir spalvos. Kiekvienas liaudies meistras puošdamas ir margindamas baldus savaip perteikė ir stilizavo savo vidinį pasaulio suvokimą.
Teigiama, jog polichrominių tapytinių baldų dekoravimo trukmė yra labai įvairi ir tai priklauso nuo meistro įgūdžių, jo talento ir tapomo rašto kompozicijos bei jo elementų sudėtingumo, tačiau mažiausiai pusmečio prireikdavo norint numarginti ir nutapyti vidutinio sudėtingumo kompozicijas. Kur kas greičiau buvo dekoruojami baldai naudojant štampuotinę techniką.
Retai kada spintos ar kiti baldai buvo dažomi balta ir juoda spalvomis. Vieningo atsakymo turbūt nesužinosime, tačiau vyrauja nuomonė, kad juoda spalva yra gedulinga, o balta labai tepli ir greit nusidėvinti.
Šiuo metu nepaisant praeities tradicijų, daugelio tautų kultūros formos vienodėja ir netenka nacionalinio savitumo ir originalumo. Liaudies meno tradicijos nėra plėtojamos mūsų dienų kūrybinėje praktikoje, o aklas tradicijų laikymasis varžo kūrėjo fantaziją ir skurdina jo kūrinį. Liaudies baldų polichrominio dekoro ir pagrindinių principų žinojimas gali praversti ne tik šių dienų baldų projektuotojams ir gamintojams, bet ir interjero, keramikos bei tekstilės specialistams. Geriausiai liaudies tradicijos gali būti palaikomos šiuolaikinio kaimo sodybose, kur plėtojamas turizmas ar tiesiog išlaikomas nacionalinis interjeras, nes čia jis natūraliai įaugęs ir psichologiškai suprantamas bei atitinka žmogaus pasaulėžiūrą. Tačiau neretai pirmiau keliami praktiškieji reikalavimai, tokie kaip patalpų išplanavimas ar funkcinis ryšys, o estetinės ar emocinės reikšmės nustumiamos į antraeilį planą.
Kiekvienas Lietuvos regionas išsiskiria tik tam kraštui būdingomis tradicijomis, todėl vertėtų puoselėti perkeliant jas ir transformuojant šiuolaikinėje erdvėje. Biuro baldai, spintos, vaikų darželių interjeras ar poilsio namų patalpos galėtų būti dekoruojami liaudies ornamentika, taip puoselėjant ir atgaivinant primirštas tradicijas, bei siekiant išsaugoti jų tęstinumą ateities kartoms, nes nacionalinio meno įnašas į visuotinę kultūrą praplečia bendrosios kultūros panoramą, neleidžia suvienodėti jos formoms, suteikia galimybės pasireikšti savitoms tendencijoms.

Baldų istorija: nuo priešistorės iki mūsų

I dalis
Namuose mus supa lovos, kėdės, spintelės, svetainės, darbo, virtuvės baldai ir kiti, bet ar mums kada nors šovė į galvą mintis išsiaiškinti, kaip šie baldai atsirado? Kas juos išrado, kodėl kėdės ar kiti baldai atrodo taip, o ne kitaip? Būtent apie baldų vystymosi istoriją ir bus šis kelių dalių straipsnis.
Priešistoriniai baldai
Žmonėms pradėjus gyventi sėsliai ir užsiiminėti žemdirbyste iškilo poreikis gamintis baldus. Europoje vieni seniausių baldų yra datuojami akmens amžiui. Škotijoje, Orkney saloje, kaime pavadinimu Sara Brae yra aptikti iš skaldytų akmenų suręsti namai, kurių stogas buvo gaminamas iš banginio odos ir durpių. Šioje gyvenvietėje rastos pirmosios žinomos lovos ir spintelės iš akmens. Gyvenvietei daugiau nei 4000 metų.
Senovės Egipto laikotarpis
Žinoma, kad turtingi egiptiečiai gyveno didžiuliuose, prabangiuose namuose su daugybe kambarių ir tarnų. Šių namų sienos buvo išdažytos spalvotais dažais, o grindys dengtos plytelėmis. Savo namuose egiptiečiai naudojo medinius baldus: lovas, kėdes, stalus ir skrynias daiktų laikymui.
Taip pat yra žinoma, kad to meto gyventojai, skirtingai nei yra rodoma filmuose, miegant nenaudodavo pagalvių. Vietoje šių galvas egiptiečiai atremdavo į medines atramas.
Paprasti žmonės gyveno namuose pastatytuose iš molio. Dėl karšto klimato, naktimis buvo miegama ant grindų, kurios veikdavo, kaip vėsintuvas. Dienomis visi palikdavo namus, kuriuose buvo labai karšta ir stengdavosi, kuo daugiau laiko praleisti lauke. Vargšų namuose baldai buvo labai paprasti, tuo laikotarpiu buvo galima tik pasvajoti apie įprasčiausius virtuvės baldus: stalus ar kėdes. Įprastai lauke aplink sienas buvo lipdomi specialūs plytiniai suolai, tam tikru dienos metu sienos suteikdavo šešėlį. Taip pat namuose buvo naudojamos nendrinės skrynios ir medinės sieninės lentynos daiktų laikymui.
Senovės Graikija
Senovės Graikijoje netgi pasiturinčiųjų namuose baldai buvo labai paprasti, tenkinantys svarbiausius poreikius. Graikai daiktus laikydavo medinėse skryniose arba kabindavo ant į sienas įkaltų medinių vinių-pakabų. Turtingųjų namuose taip pat buvo galima rasti spintelių, kuriose buvo laikomi brangūs indai. Visi žmonės ilsėdavosi ant sofų, kurios nakties metu virsdavo ir miegamomis vietomis. Sofas sudarė medinis rėmas ir iš virvės nupintas tinklas, prilaikantis kilimėlį, kurį dabar galėtume vadinti čiužiniu. Graikai vadovavosi racionaliomis taisyklėmis rinkdamiesi baldus, nesistengdami išsiskirti.
Senovės Roma
Romoje turtingi žmonės mėgavosi prabanga: sienomis aplipdytomis mozaikomis, langais iš stiklo ir netgi centralizuota šildymo sistema „hypocaust“. Turtingų romiečių namuose buvo galima rasti gausybę paveikslų. Žinoma, norint gyventi komfortiškiau atsirado poreikis ir patogesniems baldams. Žmonės valgydami ilsėjosi ant patogių sofų, dengtų audiniu ir minkštais čiužiniais, kėdės taip pat buvo paminkštintos. Virtuvės baldai buvo labai paprasti, kadangi čia besidarbuojančiais vergais niekas per daug nesirūpindavo. Reikia suprasti, kad prasčiau pasiturintys romiečiai turėjo tenkintis paprasčiausiais baldais.
Saksų ir kitų genčių laikai
Sugriuvus Romos imperijai, Europoje pradėjo karaliauti gentys iš šiaurės: saksai ir kitos. Saksų gyvenimo sąlygos ir būdas buvo labai griežtas ir netgi sudėtingas, baldai buvo sunkūs ir kieti. Dažniausiai šių gentyse vyravo vienas pastatas, kuriuo dalinosi visa gentis. Gentinėje visuomenėje vadų pareigas užėmusieji ir šių šeimos nariai miegodavo lovose su minkštai čiužiniais, o kiti turėdavo gultus ant žemės.
Iš tiesų apie šiame laikotarpyje naudotus baldus yra žinoma mažiausiai, kadangi vėl sugrįžusioje gentinėje struktūroje į rašytinius šaltinius buvo žiūrima kaip į romiečių – pavergėjų įrankį.
Taigi šį kartą tiek, kitoje dalyje pradėsiu pasakojimą nuo viduramžiais naudotų baldų.

Senosios virtuvės istorijos

Visais laikais virtuvės patalpa buvo vienas iš svarbiausių viso namo kambarių, juk ten gimdavo prabangios vakarienės ar kuklesni pietūs. Tačiau kaip su laiku kito virtuvės baldai? Kas tam turėjo didžiausią įtaką? Prisiminus skirtingus istorijos laikmečius pastebėsime, kad toji namų dalis ne visuomet buvo labai prezentatyvi. Nepalyginsime jos interjero vaizdo prieš šimtmetį ir dabar, tačiau galime tik įsivaizduoti kaip atrodė kaimo gryčios virtuvė ir kokia buvo dvaro rūmų prabanga. Tačiau neapsigaukite, nes be gražių sienų ir puikesnių indų, pastarosiose virtuvėse dirbo tie patys žmonės kurie gyveno paprastuose namuose. Dvaro ponai virtuvėje būdavo labai reti svečiai ir tose erdvėje „karaliaudavo“ tarnai. Visa tai reiškė, kad toms patalpoms tiesiog nereikalinga didelė prabanga, nes jos nemato svarbiausi asmenys. Tačiau gaminamo maisto prasme rasime didžiulius skirtumus. Kiek giliau pasidomėjus dvarininkų puotų meniu, ten surasime tokių patiekalų ir ingredientų, kad net akys raibti pradės. Jau vien kaip skamba keptas fazanas ar specialiai soduose auginami daržovių pavadinimai, tačiau ypatingų švenčių metu neapsieinama be tokių ingredientų kaip įvairios miško uogos (net ir žiemos metu) ar lazdyno riešutų miltai.

Tačiau persikelkime į tuos laikus, kai atsirado didelės gamyklos, turėjusios užtikrinti spartų pramonės augimą ir darbo žmonių išlikimą. Dažniausiai fabrikuose dirbdavo vyrai, tačiau pinigų vis tiek dažnai trūkdavo visai šeimai išlaikyti. Tuomet į darbo rinką pirmuosius žingsnius žengė moterys. Turtingų šeimų mergaitėms dirbti be abejo nereikėjo, nes tiesiog nebuvo pinigų poreikio, tačiau vis garsiau prabildavo feministiniai judėjimai ir per amžius po vyrų priespauda buvusių veiklių moterų balsai. Darbo klasės moterys dirbo gamyklose tikrai ne iš malonumo, o dėl to, kad neužtekdavo vyro uždirbamų pinigų. Tuometis darbo užmokestis būdavo labai nedidelis, o vaikų skaičius šeimoje didesnis nei šiandieną. Miestuose daugėjo žmonių, kurie iš kaimo vietovių ten kėlėsi dėl uždarbio galimybių. Dėl staigių pasikeitimų prireikė daug naujų būstų ir išsigelbėjimu tapo socialinių būstų projektai. Architektai sukūrė tokį namo modelį, kuriame jų skaičiavimais galėtų gyventi daug žmonių, o pastatymo išlaidos būtų minimaliausios. Kaip jau turbūt supratote, kalbama apie daugiabučius, kelių ir daugiau aukštų namus.

Taigi grįžkime prie to kaip atrodė to laikmečio virtuvės baldai ir svarbiausia pati patalpa. 1926 metais sukurtos „Frankfurto virtuvės“ išmatavimai apytikriai buvo 1,9 X 3,4 m. Tokie parametrai pasirinkti neatsitiktinai. Svarbiausia architektams ir dizaineriams tuomet buvo mintis kaip kuo labiau optimizuoti virtuvėje praleidžiamą laiką ir sumažinti statybos kainą. Tam tikslui įgyvendinti buvo atliktos specialios laiko studijos, kurių metu išaiškinami virtuvėje atliekami įvairūs darbai ir net kiek žingsnių reikia eiti nuo kriauklės iki viryklės norint sutaupyti laiko. Po išsamių tyrimų virtuvės dizainą sukūrė Margarete Schutte-Lihotzky ir šis projektas buvo įgyvendintas maždaug 10.000 naujų butų patalpų Frankfurte.

Pagal turimą pločio ir ilgio santykį virtuvės patalpa buvo tokia maža, kad joje galėjo dirbti tik vienas žmogus. Net maisto saugojimo skyriai buvo pasiekiami vaikams, tačiau šis Frankfurto virtuvės tipas įkūnijo XX-to amžiaus butų standartą. Nors ir buvo kritikos strėlių šiam „darbo virtuvės“ stiliui, kuriame tarsi į kampą įvarytos dirbo vien moterys, tačiau dėl po praūžusių pasaulinių karų vyravusio konservatizmo ir ekonominių priežasčių viskas atrodė tiesiog nuostabiai. Virtuvėje sunkiai tilpo net menkiausi baldai, o ir pati virtuvė buvo vertinama ne kaip namų ir gyvenimo dalis, o kaip darbo vieta.

Šiuolaikinė virtuvė

Bėgant metams virtuvė ir virtuvės baldai keitėsi, siekiant patenkinti atsinaujinančius žmonių poreikius. Šiuolaikinės šeimos virtuvė turi atitikti įvairius poreikius. Po darbo dienos šeimos nariai susitinka virtuvėje ir pasidalina dienos įvykiais prie bendro stalo. Šiais laikais virtuvė nėra ta vieta, kur yra gaminamas vien maistas. Taigi šis straipsnis yra skirtas norintiems savo virtuvę paversti modernia, atitinkančia šiuolaikinio žmogaus poreikius. Žinoma, norint sukurti tokią virtuvę reikia žinoti šios evoliucijos seką.

Virtuvėje naudojami prietaisai ir įrankiai nebėra tik viryklė ar šaldytuvas, dabartinė virtuvės įranga atitiktų, bet kokius komercinėse virtuvėse naudojamus įrankius ar prietaisus. Viryklės, šaldikliai, šaldytuvai ir indaplovės dabar turi tiek daug funkcijų, kurios padeda maksimaliai padidinti patogumą ir naudingumą. Šiandien naudojami madingi virtuvės baldų komplektai gerokai skiriasi nuo naudotų kiekvieno iš mūsų močiutės.

Visgi prietaisų ir baldų išvaizda yra tiek pat svarbi kiek ir funkcionalumas. Spintos ir spintelės parduotuvėse siūlomos įvairiausių spalvų, tačiau visų dizainas taip pat leidžia taupyti ir labai reikalingą vietą. Kriauklės virtuvėje taip pat naudojamas ne vien kaip indų plovimui skirta vieta, tačiau ir kaip dekoro detalė.

Virtuvės baldai ir aksesuarai – į šį apibrėžimą dabar telpa daug daiktų. Nuo stalų, baro kėdžių, vyno lentynų iki skirtingų spintų, spintelių modelių. Atskiri virtuvėje esantys baldai ar daiktai turi vienas su kitu derėti, o visas virtuvės dizainas privalo pritapti prie jūsų būsto ar namo stiliaus.

Svarbu:

• Pasirinkę virtuvės sienų spalvą, stenkitės priderinti šaldytuvo, stalo ir spintelių spalvas ir dydį.
• Pirmiausia raskite vietą didžiausiems aksesuarams, o tik po to išdėliokite mažesnius.
• Nepamirškite laikrodžio ant virtuvės sienos.
• Įsigykite gartraukį, kuris apsaugos virtuvės baldus nuo garų ir nemalonių kvapų.
• Jei mėgstate vyną, pasirūpinkite vyno lentyna, paliksite įspūdį svečiams.
• Modernioje virtuvėje derės metalo spalva, taigi parinkite atitinkamus aksesuarus.

Virtuvės baldai

Užpildyta erdvė. Norint nepalinkti laisvos vietos virtuvėje, galima specialiai pas baldžius užsisakyti reikiamus baldus. Pasirinkite kampinį suolą ir didelį stalą, kėdes. Likusią erdvę apstatykite spintelėmis, didesnė vyno lentyną taip pat gražiai atrodys. Tokiam virtuvės stiliui geriau rinktis medinius baldus, kadangi moderno virtuvės šiais laikais būna atviresnės. Beje specialiai baldžių pagaminti baldai bus sunkiai perstatomi į kitas vietas.

Laisvai perstatomų baldų virtuvė. Šio tipo virtuvės paskutiniu metu yra gana populiarios. Baldai virtuvėje gali būtį įsigyti iš skirtingų komplektų, tačiau turėtų derėti tarpusavyje, jie taip pat yra lengvai perstatomi.

Gamykliniai baldai. Aišku iš pavadinimo, kad šie baldai yra surenkami gamyklose, dažniausiai pagaminti iš medžio pluošto. Lietuvoje šio tipo baldai jau gerą dešimtmetį yra vieni populiariausių, dėl prieinamos kainos ir stilių universalumo.

Taigi, kaip tinkamai išsirinkti tinkamiausiu baldus Jūsų virtuvei, pateiksiu keletą patarimų:

• Prieš renkantis baldus labai svarbu neskubėti ir ištirti esamą pasiūlą, tai yra kompanijas ir produktus. Lietuvoje tikrai lengva palyginti siūlomas prekes interneto pagalba.
• Prieš pirkdami daiktus susidarykite norų sąrašą, ko reikės, kad jūsų virtuvė atitiktų esamus poreikius: indaplovės, elektrinės viryklės ir t.t.
• Taip pat nebijokite konsultuotis su parduotuvės konsultantais, jie gali padėti išsirinkti tinkamiausius variantus.
• Dauguma žmonių renkasi daiktus pagal stilių, spalvą ir turimą biudžetą, bet kur kas svarbesni kriterijai yra ilgaamžiškumas, stiprumas ir funkcionalumas, taigi neapsirikite besirinkdami.
• Virtuvės įranga ir baldai yra vieni brangiausių kuriant namų interjerą, taigi apskaičiuokite turimą erdvę ir pamąstykite, ar turėsite vietos tam tikriems prietaisams ar jie derės tarpusavyje.

Racionali virtuvė

20-asis amžius įnešė įvairių naujovių bene visose gyvenimo srityse. Spintos talpino naujausias ir kardinaliai besikeičiančias rūbų madas, tačiau pokyčiai neaplenkė ir tokios srities kaip virtuvė. Atrodo kuo ši tradicinė namų patalpa gali nustebinti? O pasirodo jos istorija pasidomėti tikrai verta. Juk valgome kiekvieną dieną, maistą taip pat gaminame kasdien. Taigi kaip visa tai vyko prieš mus?

Iki pirmųjų dujotiekio vamzdžių, kurie miestelėnų namus pasiekė dar 19-tojo amžiaus pabaigoje, virtuvės patalpoje būdavo statomas pečius. Kiek labiau pasiturintys žmonės naudojosi pirmosiomis, iš metalo pagamintomis krosnelėmis, o gyvenantys kukliau – židiniais. Prasidėjusi pramonės era ir racionalumo paieškos viską bandė supaprastinti. Vis daugėjo namų, kuriuose atsirado dujotiekis ir net elektra. Visa tai žymiai palengvino žmonių buitį. Atsirado net laiko – judesio tyrimai, kurių paskaičiavimai leido optimizuoti ir supaprastinti darbo procesus. Šios idėjos išplito net pastatų architektūroje, paprastumo tendenciją įgavo net virtuvės baldai.

Naujos idėjos, prasidėjusios dar 19-tojo šimtmečio pabaigoje galutinai įsitvirtinto po Catharine Beecher ir Christine Frederrick spaudoje paskelbtų publikacijų. Vokiškas prekinis ženklas „Poggenpohl“, atsiradęs dar 1892 metais, puikavosi ant įvairių ergonomika persmelktų daiktų ir demonstravo aukščiausius to laikmečio pasiekimus. Visa tai atsispindėjo taip vadinamame Frankfurto virtuvės tipe, kuris buvo laikomas moderno pirmtaku. Virtuvės baldai, įvairios spintos ir spintelės bei naudojami įrankiai buvo tarsi sudėlioti pagal vieningą koncepciją, kuri jiems suteikė galimybę dirbti žymiai efektyviau, o pati virtuvė turėjo būti įrengiama labai nebrangiai. Pirmoji tokio tipo virtuvė buvo sukurta Austrijos architektės Margarete Schütte – Lihotzky, o panaudota Ernsto May sukurtame socialinio būsto projekte Frankfurte, Vokietijoje. Projektas pasirodė pavykęs ir apie 1926 metus tokių virtuvių jau buvo įrengta bemaž 10 000.

Visam tam įtakos turėjo neseniai praūžęs I pasaulinis karas ir kamuojantis būsto trūkumas. Kaip tik tuo metu ir prasidėjo įvairios socialinės idėjos, turėjusios padidinti nuomojamų butų skaičių. Šie didelio masto projektai turėjo teikti gerovę daugeliui tipinių darbo klasės šeimų, kurie turėjo griežtus biudžeto apribojimus. Dėl šios priežasties butai buvo projektuojami atsižvelgiant į patogumą, kompaktiškumą, o ne prabangą ar laisvas erdves. Architektai siekė sumažinti išlaidas, todėl tokį patį dizainą pritaikė daugybėje patalpų. Taigi pagrindinė to laikmečio idėja buvo darbas, o tik vėliau malonumai ir atsipalaidavimas. Visa tai atsispindėjo ir architektūroje.

Margarete Schütte – Lihotzky dizainas buvo stipriai įtakotas teilorizmo idėjų, kurios skelbė kaip valdyti, analizuoti ir sintezuoti darbo eigą. Jos pagrindinis tikslas buvo pagerinti ekonominį efektyvumą, o ypač darbo našumą. Ši tendencija augo ne tik pramonės srityse, bet ir virtuvės ergonomikoje. Namų šeimininkės pozicija tapo profesija, o tam, kad pagerinti darbą šioje srityje reikėjo racionalizuoti virtuvę. Laiko ir judesio studijos nustatė kiek laiko reikia kiekvienam žingsniui virtuvėje atlikti ir to pasėkoje atsirado racionali virtuvės konstrukcija. Buvo teigiama, kad pagerinti darbą reikia visoms visuomenės grupėms, o ypač viduriniosios ir darbo klasės moterims, kurios darbą namuose dirba vienos ir neišgali į pagalbą pasitelkti samdomų patarnautojų. Šis teiginys glaustai apibendrina teilorizmo priežastis. Viena vertus buvo siekiama sumažinti neproduktyviai virtuvėje praleidžiamo laiko, tačiau labai norėta, kad moterys kuo ilgiau galėtų dirbti gamyklose. Tai buvo pastangos palengvinti moterų dalią namuose ir suteikti laiko bei galimybių vykdyti savo interesus.

Daugiabučių idėja turėjo išspręsti problemą, kaip sukurti ne tik kuo daugiau butų mažiau pasiturintiems žmonėms, bet ir kaip juose sukurti virtuvę, kuri neužimtų daug bendro patalpų ploto. Visų architekto idėjų eigoje atsirado nedidelis atskiras kambarys virtuvei ir gyvenamasis kambarys sujungtas stumdomomis durimis, todėl atsirado ir darbo funkcija.

Išmanioji virtuvė

Prieš 15 metų kompiuteris buvo prabangos prekė. Prieš 10 metų jį buvo galima rasti tik ant darbo stalo. Šiandien galingą įrenginį galime turėti kiekvienas savo kišenėje. Greitai kompiuterių komponentai ir galimybės pasieks ir kitus mūsų namų įrenginius ir pavers juos daug funkcionalesniais. Šiame straipsnyje papasakosime apie kelis išmanius prietaisus, kurie atsiras mūsų virtuvėje.

Išmanusis šaldytuvas. Jei šiandien šaldytuvas jums reiškia tik didelę šaltą ir baltą dėžę, būkite pasiruošę artimoje ateityje pakeisti savo požiūrį. Kompiuterių revoliucija suteikia galimybes kiekviename mūsų namų apyvokos prietaise įtaisyti kompiuterį. Ateityje ir jūsų šaldytuvas turės įmontuotą kompiuterį, kuris padės planuoti mitybą, sudarys pirkinių sąrašą ar neleis jums atidaryti šaldytuvo durelių vėlai vakare, kai jūs pats nusprendėte, kad mėgautis paskutiniu pyrago gabalėliu nedera.

Jau šiandien yra sukurti šaldytuvai, kurie patys užsako maistą į jūsų namus iš prekybos centrų. Telieka sulaukti dienos, kai ši sistema bus pakankamai išvystyta, kad ja galėtume naudotis kiekvienuose namuose.

Automatiškai šiukšles rūšiuojanti šiukšliadėžė. Šiandien šiukšles rūšiuojantys žmonės atrodo yra tikrai atkaklūs. Jie turi po kelias šiukšlių dėžes, į kurias krauna skirtingas medžiagas: plastiką, stiklą ir popierių. Ateityje to daryti nereikės. Spintos viduje bus šiukšliadėžė, kuri kiekvieną jūsų įdėtą daiktą pati surūšiuos ir išrinks, jį perdirbs vietoje arba pati jį paskirstys. Įrenginiai, kaip ši naujoviška šiukšliadėžė padės sustabdyti sparčiai augantį šiukšlynų plėtimąsi prie didžiųjų miestų.

Transformuojami baldai. Ateities miestuose vis didesnė problema bus gyvenamojo ploto trūkumas. Taigi, žmonės turės glaustis vis mažesniuose būstuose, kuriuose ir virtuvės bus daug mažesnės. Virtuvės baldai turės būti pritaikyti šiems neišvengiamiems pokyčiams. Absoliuti dauguma ateities baldų tiek virtuvėje, tiek kitose kambariuose bus transformuojami, kad juos suskleidus būtų galima sukurti, kuo daugiau laisvo ploto.

Kompaktiška virtuvės įranga. Tikriausiai kiekvienam virtuvės įranga asocijuojasi su dideliais, sunkiais prietaisais, kurie eikvoja daug elektros energijos ir yra spintos dydžio. Šiandien daugelis virtuvės įrangos gamintojų stengiasi gaminti vis taupesnius virtuvės įrenginius. Jie naudoja daug mažiau energijos, nei prieš 20 metų gaminti jų proseneliai. Po dar 10 ar 20 metų ši įranga bus ir mažesnė. Vietoj viryklės turėsite mažą puodo pagrindo dydžio padėklą, o vietoj virdulio galėsime naudoti specialų kranelį, kuris iš karto sušildo vandenį. Juos jau galima įsigyti.

Nemaloniausia, kai po skanių pietų reikia išplauti krūvą indų, nuvalyti stalą ir sutvarkyti visą po pietų susidariusią netvarką. Jau šiandien galima įsigyti robotų - dulkių siurblių, kurie automatiškai susiurbia ir išvalo visus ant grindų susikaupusius nešvarumus. Lygiai taip pat ateityje į mūsų namus atkeliaus ir savaime nusivalantys stalai ar savaime išsiplaunančios lėkštės bei kiti virtuvės baldai.

Galbūt ateityje šviežių daržovių galėsite užsiauginti savo namuose. Jau kuriamos technologijos, kurios leis dirbtinėmis sąlygomis sukurti augalams labai palankias sąlygas augimui. Taigi, savo balkono erdvę ir palubes bus galima papuošti mažais šiltnamiais, kuriuose augs jūsų pačių sėtos ir augintos daržovės. Tikėtina, kad jų auginimo procesus bus galima paspartinti taip, kad per kelias savaites ar mėnesius turėtume savo derlių.

Taigi, pasikeitimai jau ne už kalnų. Programinės įrangos gigantai Microsoft jau šiandien turi atskirą padalinį, kurio paskirtis - kurti ir diegti naujausias išmaniųjų namų technologijas. Sklando gandai, kad jau artimiausiais metais dienos šviesą išvys šio padalinio darbų pavyzdžiai. Galbūt jie pasieks ir parduotuves.

Virtuvės evoliucija

Kokia įdomi yra toji namų dalis vadinama virtuve. Juk ten kiekvieną dieną gimsta šedevrai arba bent jau kuklūs šeimyniniai pietūs. Virtuvėje daugiausiai nuotykių! Netikite? Tuomet įleiskite ten savo vaikus. Jiems net indų plovimas atrodo kaip nuostabi vandens procedūra, kuomet galima bent šiek tiek pasitaškyti ar susišlapinti rankoves. Tačiau daugelis namų šeimininkių nemėgsta suktis šioje erdvėje tarp puodų ir šaukštų.

Mūsų amžiuje pati virtuvės patalpa yra labai pasikeitusi nuo to pirminio vaizdo, kuomet nebuvo net šaldytuvo. Kai namų statytojai sugalvojo tokį išradimą kaip kaminas, tai židinys ir maistui gaminti skirta vieta persikėlė iš kambario ar namo centro prie vienos ar kitos sienos. O keramikinius puodus tuomet pradėjo keisti puodai gaminami iš geležies, bronzos ar net vario. Toks maisto gaminimo ir namų šildymo būdas tuo metu turėjo ir savų minusų, nes naudojant atvirą ugnį dažnai kildavo net ištisus miestus niokojantys gaisrai.

Šiame pasakojime apie virtuvės evoliuciją neapsieisime ir be garsiojo išradėjo ir dailininko Leonardo da Vinči. Būtent jis išrado automatinį besisukantį iešmą, ant kurio buvo skrudinami maisto produktai tokie kaip mėsa. Deja tokia sistema tuo metu galėjo pasinaudoti tik turtingieji.

Su vėlyvaisiais viduramžiais Europoje virtuvė neteko namų šildymo funkcijos ir vis labiau ši problema buvo perkeliama į atskirus kambarius. Taigi tuo metu gyvenamieji kambariai būdavo šildomi kiekviename įrengiant krosnis, kūrenamas iš siaurų ir tarnams skirtų koridorių. Tokiu būdu kambariuose nebūdavo dūmų. Taigi išsilaisvinę nuo dūmų ir prinešamo purvo gražiausi namų kambariai pradėjo tarnauti kaip savita šeimininko erdvė turinti ir socialinių funkcijų.



Aukštuomenė maisto ruošimu nesidomėjo. Virtuvė buvo tarnų zona ir būtent todėl virtuvės baldai nebūdavo labai prašmatnūs. Dažnai išlikusiuose rūmuose galime pastebėti, kad virtuvė ir valgomasis gali būti net toli vienas nuo kito, stengiantis sudaryti kuo mažiau galimų susitikimų su tarnais. Tuo tarpu neturtingųjų namuose atskiros virtuvės net nebūdavo, nes užtekdavo vieno kambario kuriame ir vyko visa maisto gamybos ir valgymo eiga.

Kaimo vietovėse dar yra išlikusių autentiškų, net prieš kelis amžius statytų namų, kuriuose nebūdavo kamino, o dūmai pasišalindavo per skylę stoge. Tokie namai virš židinio teturėjo gaubtą pagamintą iš medžio ir pridengtą moliu, bei tiko rūkyti mėsos gaminiams. Tokių dūminių pirkių pavyzdžių nesunkiai galime sutikti Lietuvos liaudies buities muziejuje, kuris yra įsikūręs Rumšiškėse. Tačiau tokiais sprendimais tikrai nesivadovauta statant rezidencinius rūmus ar pilis.

Iš Naujosios Anglijos kolonijos Amerikoje laikotarpio yra išlikęs ankstyvas užrašas apie XVII amžiaus virtuvės reikmenų sąrašą. Inventoriuje tuo metu buvo surašyti virtuvei reikalingi daiktai ir išvardyti tokie gaminiai kaip sidabriniai šaukšteliai, alavo, žalvario, geležies ginklai ir šaudmenys, o taip pat linai ir kanapės. Gaila, kad šis inventorius neužsimena apie tai, kokie tuo metu buvo virtuvės baldai. Tačiau aišku viena, kad maistui laikyti ir indams saugoti buvo naudojamos įvairios iš medžio pagamintos spintos.

Pietų šalyse, kurios dėl klimato sąlygų labai skyrėsi nuo šiaurės, virtuvė dažnai būdavo išstumiama visai ir jai būdavo skiriama atskirai nuo didžiojo namo pastatyta patalpa. Šio sprendimo priežastys buvo panašios į tas pačias kaip ir feodalų virtuvėse viduramžiais. Virtuvę valdė vergai, o jų darbo vieta turėjo būti atskirta nuo šeimininkų gyvenamojo ploto. Tokios atskirtos virtuvės dažnai būdavo vadinamo vasaros virtuvėmis ir tokių pavyzdžių galime sutikti net mūsų krašte. Ūkininkai tokias virtuves įrengdavo tam, kad nereikėtų pašaro gyvuliams gaminti namo virtuvėje, be to tokios virtuvės labai tiko esant didesniam žmonių skaičiui.

Vaikų kambario interjeras

Kaip lengva, kai žinai ko nori, atsakytų kiekvienas dizaineris ar baldų projektuotojas. Ko nori dažnai žino ir patys sau interjerą kuriantys suaugusieji. Tačiau kaip žinoti, ko nori maži jų vaikai? Taigi šis straipsnis bus apie tai, kai tinkamai apstatyti vaikų kambarį ir kokie baldai tam labiausiai tinkami.

Kambarys mažajam šeimos nariui dažnai parenkamas nuo pat jo gimimo, nes dažna vietų kaita gali neigiamai veikti vaiko raidą. Dažnai tėvai padaro klaidą šiam tikslui paskirdami mažiausią namo ar buto erdvę. To daryti tikrai nederėtų, nes suaugusieji savo poreikiams turi visas patalpas, o mažasis gyventojas viename kambaryje turi turėti visą savo pasaulėlį, kuriame turi tilpti dėžės su naudojamais ir mėgiamais žaislais, miego zona ir poilsio kampelis. Taigi labai svarbu yra tinkamai išplanuoti pasirinktą kambarį, kad jame atsirastų atskiros ir kartu viena su kita derančios erdvės.

Miego zona, tai tokia kambario dalis, kur pastatyti vaikų baldai, skirti poilsiui. Kita erdvė skirta žaidimams. Dar vertėtų nepamiršti ir mokymuisi skirtos erdvės, kurios prireiks vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Drabužių laikymo problemą gali padėti išspręsti vidinės spintos, kurios tarsi pasislepia visoje vaikų kambario erdvėje ir vizualiai neužima ir taip labai reikalingos vietos.

O kaip tinkamai parenkami vaikų baldai? Svarbiausia, prieš perkant dėmesį atkreipti į baldų saugumą bei patikimumą. Nuo medžiagų kokybės priklauso ar baldai bus ilgaamžiai, ar nesulūš nuo intensyvaus naudojimosi jais. Nors vaikai ir auga greitai, tačiau daiktus ir baldus jie gali sudėvėti daug greičiau nei suaugusieji, nes dažnai lova gali tapti batutu, ant kurio taip norisi šokinėti, o kėdė naudojama apversta tampa daug įdomesne.

Nors šiandieninėje baldų rinkoje galima rasti tokių medžiagų kaip plastmasė, tačiau gaminiai iš medienos visuomet liks kokybės ir klasikos ženklu. Be to, vaikų baldai pagaminti iš tikro medžio lentos kambariui suteiks natūralumo ir šiltumo. Renkantis baldų dizainą svarbu atkreipti dėmesį, kad nebūtų smailų, stipriai atsikišusių kraštų, kurie gali sužeisti mažylį. Geriau rinktis tokius baldus, kurių kampai būtų užapvalinti.

Iki trejų ar ketverių metų amžiaus vaikai miega vaikiškose lovytėse, kurios jų saldų miegą saugo nuo pat gimimo. Atėjus metui rinktis didesnę lovelę reikėtų atkreipti dėmesį į tai ar ji nebus labai greitai „išaugta“. Pastebėta, kad dažniausiai baldai namuose atnaujinami ne dažniau kaip kartą per dešimtmetį, todėl visuomet geriau rinktis patikimą baldą, kuris ir atrodytų atitinkamai ir nesulūžtų po kelių metų naudojimo.

Interjero kūrėjai vaikų kambaryje pataria nevengti ryškių spalvų, nes šios labiau sužadina vaikų fantaziją. Tačiau vertėtų vengti tamsių atspalvių ar juolab juodos spalvos. Baldai taip dažnai nekeičiami, kaip dažnai gali būti perdažomos sienos ar grindys, todėl vaikų kambario interjeras gali būti tėvų bei vaikų bendro darbo ir sumanymų rezultatas.

Kiekviena kambario zona gali būti skirtingų atspalvių. Tačiau derėtų išlaikyti bendrą spalvos liniją. Erdves padės užpildyti lova skirta miegui, stalas mokymuisi, daiktų talpykla, o sienas papuoš lentynos žaislams ir knygoms. Dažnai teigiama, kad vaikų baldai ir pats kambarys tai lyg nuolat besikeičiantis organizmas. Vienu metu tai turi būti ir miegamasis, ir žaidimams skirtas kambarys, ir net tikras darbo kabinetas, skirtas rimtiems vaikiškiems užsiėmimams. Vaikų kambarys tai erdvė, visiškai kitokia nei suaugusiųjų ir kuri tarsi simboliškai išreikšta žaislais, žaidimais ir vaikiškais baldais.

Vaikiškos lovytės

Be baldų namai būtų nykūs ir tušti. Jie formuoja ne tik aplinkos charakterį, bet suteikia jaukumo bei komforto jausmą. Baldai suaugusiems žmonėms yra neatsiejama jų gyvenimo dalis. Juk visi puikiai pamena televizijos serialą apie vedusį ir turintį vaikų vyrą, kurio mėgstamiausia namų vieta buvo sofa prieš televizorių. Patogūs, komfortabilūs baldai padeda atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos, jų spalvos ar medžiagos turi džiuginti akį. Vieni žmonės mėgsta odinius, kiti renkasi tekstile aptrauktus baldus, o kaip teisingai apstatyti vaiko kambarį? Kokie vaikų baldai yra svarbiausi ir saugiausi jiems?
Pradėjus belstis naujai gyvybei į pasaulį, tėvelių pečius užgula malonūs, tačiau kartais nelengvi rūpesčiai. Ačiū visagaliui internetui, kurio dėka galima sužinoti daug įdomių ir naudingų dalykų net neišėjus iš namų. Visai kitaip gyveno dabar anūkus supančios kartos. Tuomet teko pasikliauti vos viena ar kita knyga, kurioje dalinti patarimai šiandienai gali būti daug mažiau aktualūs. Visais laikais gelbėjo ir gelbsti viena, be galo patikima ir visai nemokama reklama, tai draugių ir draugų, kurie pramynė daugybę informacinių ir praktinių takelių, patarimai. Jų rekomendacijomis galima pasikliauti renkantis patikimas gamintojų firmas ar tiesiog pasikonsultuoti rūpimais klausimais. Taigi, bendravimas prie puodelio arbatos ne tik suartina, bet ir suteikia naudingų žinių. Tačiau šį kartą ne apie plepesius tarp draugių, o apie labai malonius ir svarbius dalykus – baldus vaikams.
Buities muziejuose galime pamatyti, kokia aplinka supo įvairaus laikmečio ir socialinio statuso žmogų. Vienaip gyveno pasiturintys miestiečiai ir visai kitaip atrodė neturtingųjų aplinka. Kuomet vieni mažyliai buvo supami išpuoštose ir įmantriai pagamintose lovelėse, kiti miegodavo iš vytelių nupintuose lopšiuose. Taigi, kokią svarbą mažyliui turi jo lovelė?
Vaikų baldai, o ypač lovelė atrodo tarsi savaime suprantamas mažylio baldas. Tačiau būtent ta savaime suprantama priežastis ir verčia tėvelius būti itin atidžiais. Reikėtų nepamiršti, kad mažyliui lovelė bus reikalinga iki kol jam sukaks dveji ar net treji metukai, todėl pirkdami labai atidžiai apžiūrėkite ar gamybai naudotos kokybiškos, tvirtos medžiagos. Dar vienas dalykas, pagal kurį vaikų baldai pasirenkami pirmiausiai yra tenkinanti estetika, tačiau vertėtų nepamiršti ir saugumo klausimo.
Specialistai pataria prieš perkant patikrinti ar lengvai nusileidžia ir nestringa lovelės šonai. Be to, šis veiksmas turėtų būti labai tylus, kad gergždžiantys mechanizmai neprižadintų miegančio mažylio. Pati lovelės konstrukcija turi būti stabili ir neklibėti, todėl vertėtų parduotuvėje šį pirkinį pastumdyti ir pajudinti. Vaikų baldai ne lego kaladėlės ir jų dažnai surinkinėti iš naujo nereikia, tačiau prieš perkant vertėtų užmesti akį į instrukciją. Saugiais laikomi iki 6 centimetrų tarpai tarp virbų, nerizikuokite pirkdami galbūt gražesnio dizaino, tačiau nesaugius baldus. Jei lovelė medinė, atidžiai apžiūrėkite ar nėra atplaišų ir ar paviršius padengtas laku. Čiužinys lovelei turi tikti idealiai, kad netyčia neįstrigtų mažylio rankytė ar kojytė, todėl jei įdėjus čiužinuką lovelėje lieka vietos – rinkitės arba kitą čiužinį, arba kitą lovelę.
Lovelių kaina parduotuvėse dažnai svyruoja nuo 100 iki 500 litų. Rinkoje vyrauja iš pušinės ar beržinės medienos, balta ar tamsaus medžio spalva dažytos lovelės. Kai kurie šio tipo vaikų baldai turi stalčius, ratukus ar net linges. Iki šiol vyravo vieno tipo lovyčių modelis, tačiau dabar jau galima įsigyti labai patogias lovytes, kurios vaikučiui paaugus transformuojasi. Tereikia nuimti tik specialius apsauginius šonus ir lovelė tarnaus dar keletą metų. Taigi, saugių pirkinių ir saldaus miego!

Virtuvė viduramžiais

Virtuvės patalpa skirta maisto virimui, kepimui ar kitokiam paruošimui. Vakarų šalyse, dažniausiai yra įrengtos modernios, šiuolaikinės virtuvės, kuriose yra integruotos viryklės, šaldytuvas, kriauklės, įvairūs virtuvės baldai bei tiekiamas karštas vanduo. Daugelis šeimininkių neapsieina ir be mikrobangų krosnelės bei indaplovės, kurios dėka sutaupomi ne tik vandens kaštai, bet ir laikas. Kaip jau buvo minėta, virtuvė daugiausiai skirta maisto gamybai, tačiau šiuo metu dažnai sujungiama su valgomuoju ar poilsio kambariais. O kokia buvo dabartinės virtuvės priešistorė?


Virtuvės evoliucija tampriai susijusi su viryklės išradimu bei vandens infrastruktūros plėtra, kai sudėtingų kranų pagalba jis atkeliavo į privačius namus. Net iki XVIII amžiaus maistas buvo gaminamas virš atviros ugnies. Techniniai išradimai maisto paruošimo srityje tik XVIII – XIX amžiuose pakeitė taip vadinamą virtuvės architektūrą. Prieš išrandant centralizuotus tiekimo vamzdžius, vanduo ant stalo patekdavo iš šulinių ar natūralių, gamtinių šaltinių.
Senovės Graikijoje gyvenamieji namai būdavo atriumo tipo, kai kambariai išdėstomi aplink centrinį kiemą. Būtent tas atviras kiemelis tarnaudavo kaip virtuvė. Turtingesniųjų namuose virtuvės būdavo įrengiamos atskiroje patalpoje ir dažnai šalia vonios kambario, kad abi patalpos šiltų nuo kūrenamos ugnies. Taip pat tokiuose namuose atsirasdavo ir dar vienas nedidelis kambarys, kuriame būdavo laikomos maisto atsargos bei įrankiai.
Neturtingi Romos imperijos miestų gyventojai dažniausiai savo nuosavų virtuvių neturėjo ir maistą gamino didelėse ir viešose miesto virtuvėse. Kai kurie turėjo mažas, mobilias krosneles, kurias naudojo maisto šildymui ir gaminimui. Tuo tarpu turtingieji romėnai gyvenamosiose savo erdvėse turėjo puikiai įruoštas virtuvės patalpas. Romėnų vilose virtuvė būdavo įruošta pagrindiniame pastate kaip atskiras kambarys ir joje dirbo tik vergai. Židinys dažniausiai būdavo įruoštas ant grindų prie sienos, kartais šiek tiek aukščiau ir dėl to virėjas turėdavo dirbti priklaupęs. Kaminų tuometinėse virtuvėse dar nebuvo. Kokie virtuvės baldai vyravo galime sužinoti tik iš įvairių išlikusių piešinių ir graviūrų.
Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje vyravo pailgo plano namai, kurių centre būdavo kūrenama atvira ugnis. Virtuvės plotas buvo tarp įėjimo ir židinio. Ankstyvieji pastatai neturėjo kamino, todėl stoge būdavo skylė, pro kurią dūmai pasišalindavo laukan. Diduomenės rūmuose dažnai būdavo net kelios atskiros virtuvės, kurios kartais būdavo išdėstytos po vieną visuose pastato aukštuose. Ugnis šiuo atveju tarnavo ne tik maisto paruošimui, bet ir gretimų kambarių šildymui.
Didesniuose Europos bajorų dvaruose, virtuvei kartais būdavo skirtas net atskiras pastatas. Krosnys dažniausiai būdavo gaminamos iš molio ir skiedinio, o mediena ar anglimis pakraunamos per viršų ir per šone esančias angas. Puodas būdavo įstatomas į specialius, apskritimo formos žiedus. Šis viryklės tipas naudotas šimtmečiais ir mūsų dienas pasiekė tik su nedideliais pakitimais.
Viduramžių laikotarpiu virtuvės iš esmės nepakito. Jos buvo tamsios, dūminės ir pilnos suodžių, dėl to ir įgavo „dūmų virtuvės“ vardą. X – XII amžiuose Europos miestų virtuvėse maistas dar buvo gaminamas virš atviros liepsnos, kambario viduryje. Virtuvės baldai buvo labai kuklūs ir elementarūs. Turtingųjų namuose virtuvė dažnai būdavo įkuriama ne pirmajame pastato aukšte, o ten kur miegamasis ar salė. Pilyse ir vienuolynuose, gyvenamosios ir darbo erdvės būdavo atskirtos, todėl virtuvė dažnai iškeliama į atskirą pastatą, dėl to atskirai reikėjo šildyti gyvenamąsias patalpas. Kai kuriose pilyse virtuvės patalpa būdavo tame pačiame pastate, tačiau tarnai turėjo vaikščioti visai kitais koridoriais ir laiptais, kad nesirodytų ir netrukdytų turtingiesiems.
Kamino atsiradimas krosnis ir židinius iš kambario centro nukėlė prie sienos ir tuo metu buvo pastatyti pirmieji iš išdegtų plytų ir skiedinio sukonstruoti židiniai.

Bajoriškos virtuvės paslaptys

Bulvės į mūsų kraštą atkeliavo tik XVIII amžiuje, todėl apie cepelinus čia nebeužsiminsime. O kas sudarė mūsų tradicinės virtuvės pagrindą ir kaip atrodė pati virtuvė? Kaip atrodė tikri bajoriški pietūs ir kokie virtuvės baldai lengvino šeimininkių buitį prieš kelis šimtmečius?
Apie senovės lietuvių kurinariją žinių teikia archeologai, kurie randa ne tik maistui ruošti skirtų įrankių, bet ir maisto produktų atliekų. Turbūt visiems yra žinomas faktas, kad pirmųjų dabartinės Lietuvos teritorijos gyventojų maisto pagrindą sudarė žvejybos bei medžioklės laimikiai. Tik vasarą maisto racioną papildydavo uogos, grybai ar įvairios šaknys, taip pat tokie augalai kaip rūgštynės, dilgėlės ar laukiniai burokai. Anais laikais miškus „puošė“ stumbrai, taurai ir gausi iki šių dienų išlikusi smulkesnė fauna, tokia kaip zuikiai, briedžiai, šernai ar bebrai. Populiarumu neatsiliko ir laukinių paukščių medžioklė ar žuvų gaudymas. Kad maistas ilgiau nesugestų – jis būdavo rūkomas dūmuose, vytintas ar keptas tiesiog ant įkaitintų akmenų.
Pieno produktai, tokie kaip sūris ar sviestas žmonių racioną papildė tik vystantis gyvulininkystei, tuomet pradėtos virti įvairios košės ir sriubos. Žemdirbystei „leidžiant šaknis“ gyventojai pradėjo auginti tokias kultūras kaip soros, miežiai, kviečiai, avižos, rugiai, žirniai, pupos ir be abejo linai, kurie turėjo ne tik kulinarinę paskirtį, bet ir apranga iš šio augalo pluošto gaminta. Kasdienį žemdirbio maisto racioną grikiai paįvairino tik XIII – XIV amžiuje, iki tol jie nebuvo žinomi šiuose kraštuose.
Per ilgus šimtmečius žvėrienos paruošimo menas labai ištobulėjo. Lietuviški patiekalai iš fazanų, laukinių žąsų ar tetervinų buvo žinomi net Paryžiuje. Meškų ir briedžių kepsniais bei stirnienos ir zuikienos vaišėmis būdavo puošiami stalai gražiausiuose Lietuvos rūmuose ir pilyse. Jau vien ko verti miško riešutų miltai ar viržių medus, kurie būdavo naudojami kurtinių paruošimui.
O kur dar įvairiausi patiekalai iš žuvų... Apie gražuolį lyną net liaudies tautosaka užsimena. O Kretingos dvare grafai rengdavo dideles, patiekalų iš šios žuvies, šventes. Didelė gausa senovinių patiekalų yra iš lydekų, esą šias žuvis labai mėgo net Vytautas Didysis.
Iš archyvinių dokumentų galime spręsti apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, bajorų bei dvasininkų svečių vaišinimo taisykles. Teigiama, jog būtent čia atsirado užkandžiavimo paprotys, kai laukiant pagrindinių pietų būdavo patiekiami šalti užkandžiai. Didikų ar vienuolynų priimamajame kaip užkandžiai dažniausiai būdavo pateikiami rūkyti žvėrienos ar kitos mėsos gaminiai. Kulinarijos perlu laikytas skilandis, įvairios dešros ir kumpiai. Taip pat labai mėgti rūkytos, vytintos ar sūdytos žuvies gaminiai. Karališkosios žuvies titulą turėjo seliava, taip pat mėgti eršketai, lašišos ir šamai. Užsienio svečius stebindavo gausus raugintų ir sūdytų grybų asortimentas.
Tačiau sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą iš dvarų ir vienuolynų negrįžtamai dingo ar buvo sunaikintas neįkainojamas meno kūrinių ir bibliotekų palikimas, didelė dalis archyvinės medžiagos. Dabar dažnu atveju galime tik įsivaizduoti kaip rūmuose atrodė ne tik šokių salės ar virtuvės baldai, bet ir kokie buvo tikslūs patiekalų receptai. Per 50 metų laikotarpį buvo pamirštos senosios kulinarinės tradicijos, dalis jų susimaišė ir pakito. Tad nestebina ir tai, jog pabodusius valgius lengvai keičia itališkos picos ar kitas greitai pagaminamas, tačiau nesveikas maistas.
Tradicinė virtuvė, nacionaliniai patiekalai, mitybos ypatumai, iš kartos į kartą perduodami tradicinių patiekalų receptai, ar net senoviniai virtuvės baldai, visa tai – kultūrinio paveldo dalis. Juk protėvių sukurti valgiai ne mažiau saugotini nei piliakalniai, architektūra ar tautosaka.