Dizaino ateitis ir perspektyvos

XX amžiaus viduryje dizainas buvo pripažintas kaip geras dalykas, o XXI amžiaus pradžioje jau kalbama apie tai, kad dizainas užima vieną svarbiausių vietų formuojant šiuolaikinę materialiąją kultūrą. Naujojo amžiaus visuomenė tampa vis labiau vartotojiška, dvasinės, moralinės vertybės praranda savo prioritetą. Natūralu, kad vartotojiškos visuomenės skonį, estetines, net etines nuostatas lemia daiktiškoji aplinka, kurią formuoja dizainerių kuriami objektai. Dizaino vaidmuo šioje situacijoje dar labiau sustiprėja, kadangi jis tiesiogiai formuoja naują ne tik gyvenamąją, bet ir žmogaus būties aplinką, tampa reikšminga postindustrinės civilizacijos kultūros dalimi. Kiekvienu laikotarpiu socialinėje visuomenėje naujoms kultūros, meno, daiktų formoms susidaryti didelę įtaką turi naujos technologijos, moksliniai atradimai. Šiandien šis procesas labai dinamiškas, provokuojantis naujas formas, jų įvairovę, taip pat ir naują jų sampratą bei vertinimą. Svarbiausias šiuolaikinės kartos dizainerių tikslas yra kūrybiškai ieškoti originalių sprendimų, remiantis naujomis medžiagomis ir technologijomis, tenkinti visuomenės, gyvenančios naujų komunikacijų, inžinerinių technologijų aplinkoje, poreikius. Novatoriški ir modernūs šiais laikais yra net virtuvės baldai.
Naujovių taikymas - neišvengiama pažangos, visuomenės raidos būtinybė, tačiau šis procesas destruktyviai veikia visas gyvenimo sritis. Ar žmogaus mokslinė kūrybinė veikla, civilizacijos pažanga visada yra pozityvi, ar visos technikos, biologijos technologijų naujovės, moksliniai atradimai teikia žmonijai geresnį gyvenimą, laimę? Į šį klausimą vienareikšmiškai sunku atsakyti. Žinoma, tikriausiai niekas neabejoja mokslininkų geranoriškumu, atsidavimu, atkakliu darbu ieškant, atrandant, išrandant, sukuriant naujas medžiagas, gamybos technologijas, galimybes prasiskverbti į makrokosmoso bei mikropasaulį. Tačiau niekas tiksliai negali atsakyti į klausimą, kaip žmonijos likimą pakreips visi tie atradimai. Suskaldę atomą mokslininkai negalvojo apie problemas dėl nevaldomos jo galios. Sunku pasakyti, kokios pasekmės laukia mūsų civilizacijos dėl sparčios genoinžinerijos, nanotechnologijos raidos ir kitų mokslo stebuklų. Aišku viena – naujojo amžiaus ir technologinių galimybių dėka net virtuvės baldai gali transformuotis į dar neregėtus objektus. Nanotechnologijos moksliniai, technologiniai tyrinėjimai atominiu, molekuliniu, makromolekuliniu lygmeniu atveria naujos civilizacijos erdves. XXI amžiuje šios technologijos jau naudojamos industrijoje, elektronikoje, optikoje, biomedicinoje, farmakologijoje, kosmetikoje, kompiuterijoje ir kitose srityse.
Civilizacijos raidai būdinga nuolatinė įtampa. Kultūrą visą laiką destruktyviai veikia technikos, technologijos naujovės. Išlaikyti pusiausvyrą padeda architektūra ir dizainas: akumuliuoja agresyvias naujoves, perkelia jas į kūrybinę, meninę plotmę. Moksliniai atradimai, naujos technologijos, elektroninės komunikacijos galimybės skatina naujosios kartos dizainerius, provokuoja projektuotojų futuristines idėjas, atveria naujas raiškos galimybes. Tačiau tuo pat metu iškyla kūrėjo atsakomybė visuomenei, pilietiškumas, kurį akcentuoja XXI amžiaus dizainerių avangardas. Įsigilinus į žymiausių XXI amžiaus dizainerių mintis, filosofinius apmąstymus, aiškėja naujosios dizainerių kartos keliami pilietiškumo, atsakomybės klausimai, svarbūs mūsų šiuolaikinei visuomenei. Naujos principinės nuostatos, teorinės idėjos susiformavo ne šiandien ir ne per vienerius, dvejus metus. Nemažai naujų kūrybinių idėjų jau įgyvendinta, jos tęsiamos, tobulinamos.
Naujoji pasaulinio garso dizainerių karta - Philippe'as Starckas, Rossas Lovegrove'as, Marcas Nevvsonas ir kiti, savo karjerą pradėję devintajame dešimtmetyje, šiandien tapę ir idėjiniais lyderiais, akcentuoja dizainerio vaidmenį ne tik formuojant gyvenamąją aplinką, bet ir ugdant moralines, estetines nuostatas. Dizainerio vaidmuo naujoje civilizacijoje ypač svarbus, nes jo kūryba tampa neatsiejama nuo materialios kultūros ir atlieka svarbų auklėjamąjį vaidmenį. Taigi net tokie paprasti dizaino objektai kaip prieškambario baldai gali turėti daug gilesnę prasmę nei tiesiog buitinę paskirtį.

Danijos baldų dizaineriai

Vienas iškiliausių, talentingiausių menininkų danų baldų dizaine buvo Hansas Jorgenas Wegneris (1914-2007). Kaip reta kas jis jautė medžio ypatybes, jo plastines galimybes. Užaugęs amatininko šeimoje jis vertino rankų darbą, ir vėliau, kurdamas baldus pats daug dirbo rankomis tarytum skulptorius. Wegneris mokėsi Kopenhagoje, technologijos institute ir amatų mokykloje. Pradėjęs dirbti asistentu pas architektą dizainerį Jacobseną su kitais architektais padėjo sukurti baldus Arhuso miesto rūmams. Wegnerio kūrybinėje biografijoje lemtinga buvo pažintis su baldų meistru ir gamintoju Johanesu Hansenu. Su juo užsimezgė ir ilgai truko profesinis bendradarbiavimas. Hansenas pagamino daugelį žinomiausių Wegnerio baldų. Wegneris dirbo ir su kitomis baldų firmomis - Fritz Hansen, PPMobler, Carl Hansen & San, kur buvo įgyvendinti jo suprojektuoti vadinamieji kieti ar minkšti baldai.
Wegneris kūrė neatitrūkdamas nuo gamybinio proceso, dirbo kartu su meistrais aptardamas kiekvieną detalę. Prisilietimas rankomis prie medžio, prie gimstančios daikto formos buvo jo aistra. Wegnerio balduose lytėjimas yra svarbus emocinio, estetinio suvokimo faktorius. Jo baldų skulptūriška plastinė forma suteikė danų baldų dizainui išskirtinių bruožų. Wegnerio sukurti minkšti baldai subtiliai akcentuojami kiekviena detale, įterpiant kitos spalvos medieną ir taip pabrėžiant konstrukcijų jungtis. Wegneris su Jacobsenu buvo naujos baldų dizaino estetikos pradininkai, jie daug dėmesio skyrė daikto formai, jos emociniam ir fiziniam santykiui su žmogumi.
Arne Jacobsenas buvo ne tik ryški Danijos dizaino asmenybė, jis davė pradžią Danijos moderniajai architektūrai. 1929 metais kartu su studijų draugu Flemingu Lassenu sukūrė futuristinį rytojaus namo projektą ir laimėjo konkursą. Jau šiame architektūros projekte išryškėjo Jacobseno gebėjimas kompleksiškai išspręsti meninę visumą nuo pastato, interjero įrangos bei kitų smulkių detalių. Net virtuvės baldai buvo sukurti specialiai šiam namui. Ateities name buvo numatyta ir malūnsparnio nusileidimo aikštelė ant stogo. Gebėjimas projektuoti interjero erdvę ir ją sudarančią vientisą aplinką tikriausiai atsirado todėl, kad jis buvo baigęs taikomojo meno mokyklą ir architektūrą Danijos karališkojoje dailės akademijoje Kopenhagoje. Tarpukariu pradėjęs projektuoti baldus, jis dalyvavo tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Paryžiuje. 1925 metais jo suprojektuotos kėdės pelnė sidabro medalį. Parodoje buvo eksponuoti ir P. Henningseno šviestuvai, kurie ilgainiui tapo apšvietimo dizaino klasika.
Pirmieji Jacobseno architektūros objektai, interjerai buvo suprojektuoti ketvirtajame dešimtmetyje. Po Antrojo pasaulinio karo Jacobsenas toliau projektavo architektūrinius objektus, interjerų įrangą. Skandinavijos lėktuvų SAS kompanijai jis suprojektavo terminalą bei viešbutį Kopenhagoje, kuriame kompleksiškai įrengė interjerus iki smulkiausių detalių, specialiai sukūrė audinius baldams, apšvietimo įrangą, baldus, durų rankenas. Viešbučiui buvo sukurti foteliai Kiaušinis ir Gulbė, kurie simbolizavo šeštojo dešimtmečio naujas bioninio dizaino tendencijas. Pokario laikotarpiu jis domėjosi amerikiečių dizainerio Ch. Eameso eksperimentais su klijuotinės faneros bei stiklo plastiko kevalinėmis formomis, naudojamomis baldų gamyboje. Klijuotinės faneros idėja, beje, taip pat buvo skandinaviška, jau tarpukariu atėjusi į Ameriką per A. Aalto baldus, kurie buvo labai populiarūs už Atlanto. Garsiųjų fotelių - Kiaušinis, Gulbė - kevalinės formos korpusams Jacobsenas naudojo stiklo pluoštą. Dizaineris sumanė kėdžių gamyboje įdiegti specifinę dvigubo lenkimo kevalinę formą, kuri atsirado pritaikius naujas, lėktuvų pramonėje naudojamas, technologijas.
Jacobsenas suprojektavo seriją šviestuvų Louis Poulson firmai, indų komplektą iš plieno Stelton firmai. Jo indėlis į pramoninį Danijos dizainą reikšmingas ne tik menine, bet ir komercine prasme. Jacobseno darbai buvo įvertinti daugeliu Danijos ir tarptautinių dizaino organizacijų apdovanojimais.

Trumpa pažintis su Aivaru Aalto

Turbūt visi kas bent šiek tiek domisi pasaulio dizaino raida ir jo istorija jau yra girdėję daugybę puikių atsiliepimų apie Suomijos kūrėjus, kurie virtuoziškai gebėjo suderinti funkcionalumą, natūralumą ir estetiką. Vienas ryškiausių pasaulio ir Suomijos architektų ir dizainerių - Aivaras Aalto (1898-1976). Jo estetika ir projektavimo filosofija vadovaujasi šiuolaikiniai projektuotojai, kurių idėjas atspindi net naujausi virtuvės baldai. Aalto gamtos piešiniai, medžio struktūros studijos liudija, jog architekto kūryboje gilią prasmę turėjo aplinka, uolėtas ir vandenų išraižytas peizažas. Baldų forma, stiklo indai, net architektūriniai sprendimai, atrodo, buvo įkvėpti gamtos formų, kurios visada yra logiškai pagrįstos plastinės išraiškos. Istorinė aplinka, viduramžių skliautai, gamtos motyvai ar medžių šakos metafora materializuojasi vėduoklinės formos architekto pastatų planuose ir erdvėse.
Architektas ir dizaineris Aalto išmanė praeities kultūros istoriją, domėjosi funkcionalizmo ir ekspresionizmo kryptimis, abstrakčiuoju menu, tačiau savo kūryboje tiesiogiai nesinaudojo. Jis dažnai pabrėždavo, kad istorinius pavyzdžius reikia atmesti ir rasti savo šiuolaikinį sprendimą. Aalto sugebėjo rasti savitą stilių, naujas mašininio amžiaus tendencijas priartinti prie žmogaus per gamtos formas. Dažnai jis, kaip ir A. Gaudi, vadinamas bioninio dizaino pradininku.
Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje baldams pradėta naudoti vamzdinį metalą. Tai išsyk paveikė daugelio projektuotojų kūrybą. Aalto domėjosi naujomis tendencijomis, todėl taip pat neliko abejingas naujai medžiagai. Aivarui Aalto pažintis su Turku baldų fabriko savininku Otto Korhonenu, išaugusi į kūrybinį bendradarbiavimą, praktinė patirtis su gamybos technologijomis atvėrė platesnes kūrybos galimybes. Pirmieji sėkmingi dalyvavimai konkursuose ir parodose skatino toliau dirbti baldų dizaino srityje. Kelerius metus sėkmingai eksperimentavęs su lenktomis klijuotinėmis medžio lukšto juostomis Aalto pateikė net keletą kėdutės kojų variantų - L, Y ir X. Net virtuvės baldai atspindėjo naujausias to meto dizaino tendencijas ir galimybes.
Aalto baldais susidomėta Didžiojoje Britanijoje. Pirmą kartą parodoje Londone ir Milane buvo eks-ponuotos lenktų medinių konstrukcijų kėdės. Spaudoje pasirodė teigiamų straipsnių. Aalto medinius baldus pradėjo eksportuoti į Ciurichą, Bazelį. Tarptautinis pripažinimas paskatino jį kartu su žmona Aino Aalto ir artimiausiais bendraminčiais įkurti firmą-studiją Artek. Studija rengė parodas, rūpinosi Aalto baldų, šviestuvų, audinių eksportu, propagavo interjero kultūrą. Aalto buvo idealistas, jam rūpėjo skleisti estetišką buities kultūrą, gaminti pigius, patogius baldus. Artek iki šiol nenutolo nuo Aalto idealų. Firmoje dirba jaunas dizainerių kolektyvas, projektuoja naujus baldus ir tęsia jo tradicijas, gamina unikalius autoriaus baldus, rengia parodas.
Medinių lenktinio medžio, juostinių konstrukcijų gaminiai ir net vaikų baldai - tai išskirtinis Suomijos baldų dizaino bruožas. Ketvirtajame dešimtmetyje Aalto sėkmingų eksperimentų naujovės padarė perversmą ne tik Suomijos, Skandinavijos, bet ir pasaulio baldų dizaine.

Kaip išsirinkti gerus baldus?

Kiekvieno namuose yra tokia vieta, kurią visi vadina virtuve. Vieni ją tiesiog dievina ir ten gali praleisti valandų valandas, kiti visai nemėgta joje suktis. Tačiau bet kuriuo atveju visiems norisi, kad ši namų dalis, kurioje gaminamas gardus maistas ar tiesiog šaldytuve laikomi įvairūs pusfabrikačiai, būtų jauki, prabangi ar tiesiog elegantiška. Nuo seno virtuvėje sukdavosi moterys, tačiau šiandieniniame pasaulyje šiuos įsisenėjusius stereotipus laužo puikūs maisto ruošybos meistrai – vyrai. Pasirodo, kad jiems būti virtuvės šefais yra daug paprasčiau jau vien dėl to, kad jie nėra šioje patalpoje nesijaučia tarsi įkalti, kaip kartais pasijunta moterys. Kai į maisto gamybą žiūrima kaip į meną, o ne rutiną gaunamas puikus rezultatas. Šį faktą patvirtina ir tai, kad pačiuose geriausiuose ir prabangiausiuose pasaulio restoranuose pagrindinį vaidmenį virtuvėje atlieka vyriškosios giminės atstovai. Prieš kelis šimtmečius pati virtuvės patalpa ar tuo labiau virtuvės baldai nebuvo pati svarbiausia ar reprezentatyviausia namų dalis. Dažniausiai prie puodų sukdavosi tarnaitės, o namų ponioms reikėdavo sugalvoti tik tai, ką ant švaria staltiese padengto stalo jos norėtų matyti per pietus ar vakarienę. Tuo metu virtuvės baldai buvo paprasti ir neišvaizdūs. Rečiau naudoti ir įvairūs raižiniai ar kiti papuošimai. Tačiau pagrindinė tokių baldų gamybinė medžiaga buvo mediena. Šiame amžiuje tikro medžio gaminius noriai keičiama medienos drožlių plokštėmis, tačiau pastarosios palyginus su tikro medžio gaminiais yra mažiau patvarios. Prasti ir mažiau kokybiški gaminiai iš viso didelė bėda pačiam naudotojui. Nuo drėgmės atsilupa kraštai, deformuojasi forma. Tačiau dažnai vartotojo pasirinkimą lemia kaina, kuri gali būti labai ženkli. Kartais verta tikro ir kokybiško gaminio paieškoti net dėvėtų baldų parduotuvėse. Pasirodo ten galima aptikti tikrų perliukų, net antikvarinių baldų ir už visai nedidelę kainą. Medžio gaminiai gali būti šlifuojami ir perlakuojami. Po tokių atnaujinimų galite nebeatpažinti to, ką įsigijote kaip panaudotą, tačiau kokybišką ir tikrą daiktą. Tačiau nereikėtų apsigauti ir prieš perkant baldą labai gerai jį apžiūrėti, išbandyti, sulankstyti ar pastatyti.
O kaip išsirinkti tikrai gerus baldus? Juk pagal statistikos duomenis, lietuviai baldus atnaujina ne dažniau kaip kartą per 10 metų? Nors kainų atžvilgiu išsirinkti atrodo visai nesunku, tačiau visuomet dėmesį kreipkite į baldo kokybę. Ir visai nesvarbu ar tai mediniai virtuvės ar svetainei skirti stilingi odiniai baldai. Išsiaiškinkite kaip jie buvo pagaminti ir kokios medžiagos panaudotos, ar yra lengvai surenkami. Juk pirkdami čiužinį lovai mieliau renkatės tokį, kuris pagamintas iš natūralių ir sveikatai nekenksmingų medžiagų. Taigi ir pačią lovą derėtų rinktis tokią, kuri drąsiai kambaryje išbus nesugriuvusi tikrai ilgiau nei dešimtmetį. Juk geri baldai gali būti puikia investicija. O jei turite fantazijos ir planų kaip turėtų atrodyti vienas ar kitas baldas – dar šauniau. Tokias idėjas mielai įgyvendina medžio meistrai, kurie geba sukurti tokius stulbinančius meno kūrinius net iš tokių dalykų kaip kambario durys.
Taigi, visuomet svarbu baldą gerai prižiūrėti. Medinius baldus valykite drėgna servetėle, neleiskite garams ant jų patekti, saugokite nuo stiprių cheminių valiklių. Panašiai saugomi ir odiniai baldai. Jų paviršius jautrus net tiesioginiams saulės spinduliams, taigi ką kalbėti apie įvairias namuose naudojamas valymo ar dezinfekavimo priemones. Geriausiai tokius baldus nuvalyti padės vandeniu ar specialiai odiniams baldams skirtais valikliais sudrėkinta šluostė.

Spintos ir kiti lietuvių liaudies baldai

Lietuvių liaudies baldai, tokie kaip spintos ar kiti baldai, dažniausiai buvo statomi gyvenamosiose patalpose, tačiau gana dažnai jie puošdavo ir svirno patalpas, nes ten žmonės praleisdavo daug laiko vasaros ar švenčių metu. Svirnuose būdavo ilsimasi ir vaišinami svečiai. Reikėtų paminėti, kad tik turtingesnieji turėjo svirnus su keliomis patalpomis – vienose laikyti grūdai, kitos atliko gyvenamojo ploto vaidmenį. Dėl to svirnai, kaip ir gyvenamieji kambariai būdavo puošiami ir prižiūrimi.
Baldo gamyba nesibaigdavo vien lentų sukalimu, svarbiausias etapas buvo puošimas ir marginimas raštais. Kiekvienas meistras turėjo savo raštų išdėstymo būdus bei mėgiamus ornamentų motyvus.
Spintos ir skrynios gamintos kartais net iš kelerius metus džiovintos medienos. Dažniausiai medienos apdirbimui naudoti tokie įrankiai kaip pjūklas, obliai, grąžtai bei dildelės. Kad spintos dalys sujungimų vietose būtų tvirtesnės – buvo klijuojama specialiais, iš karvės ar arklio kanopos pagamintais klijais.
Teptukai baldų puošybai naudoti iš kiaulės šerių, arklio ašutų ar kumeliuko karčių. Norint ištapyti labai plonas linijas ar sudėtingus ornamentus naudoti minkšti teptukai, o stambesniems raštams prireikdavo net kelių pirštų storio teptukų.
Baldai būdavo marginami iš pačių meistrų pasigamintų dažų. Tam dažnai pasitarnaudavo įvairūs augalų lapai, žiedai, samanos, akmenų kerpės ar net medžio žievės. Pasistūmėjus chemijos pramonei pradedami naudoti įvairūs milteliai ir aliejinio pagrindo dažai.
Estetinę vertę lėmė ne tik liaudies meistrų talentas ar gebėjimas perteikti geriausias kūrybos tradicijas, bet ir įrankių tobulumas. Liaudies meistrai tapydavo iš atminties ir stengėsi nesinaudoti pavyzdžiais, nes svarbiausias mokytojas ir baldų raštų motyvas buvo pati gamta bei nepakartojamos augalų, gėlių formos ir spalvos. Kiekvienas liaudies meistras puošdamas ir margindamas baldus savaip perteikė ir stilizavo savo vidinį pasaulio suvokimą.
Teigiama, jog polichrominių tapytinių baldų dekoravimo trukmė yra labai įvairi ir tai priklauso nuo meistro įgūdžių, jo talento ir tapomo rašto kompozicijos bei jo elementų sudėtingumo, tačiau mažiausiai pusmečio prireikdavo norint numarginti ir nutapyti vidutinio sudėtingumo kompozicijas. Kur kas greičiau buvo dekoruojami baldai naudojant štampuotinę techniką.
Retai kada spintos ar kiti baldai buvo dažomi balta ir juoda spalvomis. Vieningo atsakymo turbūt nesužinosime, tačiau vyrauja nuomonė, kad juoda spalva yra gedulinga, o balta labai tepli ir greit nusidėvinti.
Šiuo metu nepaisant praeities tradicijų, daugelio tautų kultūros formos vienodėja ir netenka nacionalinio savitumo ir originalumo. Liaudies meno tradicijos nėra plėtojamos mūsų dienų kūrybinėje praktikoje, o aklas tradicijų laikymasis varžo kūrėjo fantaziją ir skurdina jo kūrinį. Liaudies baldų polichrominio dekoro ir pagrindinių principų žinojimas gali praversti ne tik šių dienų baldų projektuotojams ir gamintojams, bet ir interjero, keramikos bei tekstilės specialistams. Geriausiai liaudies tradicijos gali būti palaikomos šiuolaikinio kaimo sodybose, kur plėtojamas turizmas ar tiesiog išlaikomas nacionalinis interjeras, nes čia jis natūraliai įaugęs ir psichologiškai suprantamas bei atitinka žmogaus pasaulėžiūrą. Tačiau neretai pirmiau keliami praktiškieji reikalavimai, tokie kaip patalpų išplanavimas ar funkcinis ryšys, o estetinės ar emocinės reikšmės nustumiamos į antraeilį planą.
Kiekvienas Lietuvos regionas išsiskiria tik tam kraštui būdingomis tradicijomis, todėl vertėtų puoselėti perkeliant jas ir transformuojant šiuolaikinėje erdvėje. Biuro baldai, spintos, vaikų darželių interjeras ar poilsio namų patalpos galėtų būti dekoruojami liaudies ornamentika, taip puoselėjant ir atgaivinant primirštas tradicijas, bei siekiant išsaugoti jų tęstinumą ateities kartoms, nes nacionalinio meno įnašas į visuotinę kultūrą praplečia bendrosios kultūros panoramą, neleidžia suvienodėti jos formoms, suteikia galimybės pasireikšti savitoms tendencijoms.

Baldų istorija: nuo priešistorės iki mūsų

I dalis
Namuose mus supa lovos, kėdės, spintelės, svetainės, darbo, virtuvės baldai ir kiti, bet ar mums kada nors šovė į galvą mintis išsiaiškinti, kaip šie baldai atsirado? Kas juos išrado, kodėl kėdės ar kiti baldai atrodo taip, o ne kitaip? Būtent apie baldų vystymosi istoriją ir bus šis kelių dalių straipsnis.
Priešistoriniai baldai
Žmonėms pradėjus gyventi sėsliai ir užsiiminėti žemdirbyste iškilo poreikis gamintis baldus. Europoje vieni seniausių baldų yra datuojami akmens amžiui. Škotijoje, Orkney saloje, kaime pavadinimu Sara Brae yra aptikti iš skaldytų akmenų suręsti namai, kurių stogas buvo gaminamas iš banginio odos ir durpių. Šioje gyvenvietėje rastos pirmosios žinomos lovos ir spintelės iš akmens. Gyvenvietei daugiau nei 4000 metų.
Senovės Egipto laikotarpis
Žinoma, kad turtingi egiptiečiai gyveno didžiuliuose, prabangiuose namuose su daugybe kambarių ir tarnų. Šių namų sienos buvo išdažytos spalvotais dažais, o grindys dengtos plytelėmis. Savo namuose egiptiečiai naudojo medinius baldus: lovas, kėdes, stalus ir skrynias daiktų laikymui.
Taip pat yra žinoma, kad to meto gyventojai, skirtingai nei yra rodoma filmuose, miegant nenaudodavo pagalvių. Vietoje šių galvas egiptiečiai atremdavo į medines atramas.
Paprasti žmonės gyveno namuose pastatytuose iš molio. Dėl karšto klimato, naktimis buvo miegama ant grindų, kurios veikdavo, kaip vėsintuvas. Dienomis visi palikdavo namus, kuriuose buvo labai karšta ir stengdavosi, kuo daugiau laiko praleisti lauke. Vargšų namuose baldai buvo labai paprasti, tuo laikotarpiu buvo galima tik pasvajoti apie įprasčiausius virtuvės baldus: stalus ar kėdes. Įprastai lauke aplink sienas buvo lipdomi specialūs plytiniai suolai, tam tikru dienos metu sienos suteikdavo šešėlį. Taip pat namuose buvo naudojamos nendrinės skrynios ir medinės sieninės lentynos daiktų laikymui.
Senovės Graikija
Senovės Graikijoje netgi pasiturinčiųjų namuose baldai buvo labai paprasti, tenkinantys svarbiausius poreikius. Graikai daiktus laikydavo medinėse skryniose arba kabindavo ant į sienas įkaltų medinių vinių-pakabų. Turtingųjų namuose taip pat buvo galima rasti spintelių, kuriose buvo laikomi brangūs indai. Visi žmonės ilsėdavosi ant sofų, kurios nakties metu virsdavo ir miegamomis vietomis. Sofas sudarė medinis rėmas ir iš virvės nupintas tinklas, prilaikantis kilimėlį, kurį dabar galėtume vadinti čiužiniu. Graikai vadovavosi racionaliomis taisyklėmis rinkdamiesi baldus, nesistengdami išsiskirti.
Senovės Roma
Romoje turtingi žmonės mėgavosi prabanga: sienomis aplipdytomis mozaikomis, langais iš stiklo ir netgi centralizuota šildymo sistema „hypocaust“. Turtingų romiečių namuose buvo galima rasti gausybę paveikslų. Žinoma, norint gyventi komfortiškiau atsirado poreikis ir patogesniems baldams. Žmonės valgydami ilsėjosi ant patogių sofų, dengtų audiniu ir minkštais čiužiniais, kėdės taip pat buvo paminkštintos. Virtuvės baldai buvo labai paprasti, kadangi čia besidarbuojančiais vergais niekas per daug nesirūpindavo. Reikia suprasti, kad prasčiau pasiturintys romiečiai turėjo tenkintis paprasčiausiais baldais.
Saksų ir kitų genčių laikai
Sugriuvus Romos imperijai, Europoje pradėjo karaliauti gentys iš šiaurės: saksai ir kitos. Saksų gyvenimo sąlygos ir būdas buvo labai griežtas ir netgi sudėtingas, baldai buvo sunkūs ir kieti. Dažniausiai šių gentyse vyravo vienas pastatas, kuriuo dalinosi visa gentis. Gentinėje visuomenėje vadų pareigas užėmusieji ir šių šeimos nariai miegodavo lovose su minkštai čiužiniais, o kiti turėdavo gultus ant žemės.
Iš tiesų apie šiame laikotarpyje naudotus baldus yra žinoma mažiausiai, kadangi vėl sugrįžusioje gentinėje struktūroje į rašytinius šaltinius buvo žiūrima kaip į romiečių – pavergėjų įrankį.
Taigi šį kartą tiek, kitoje dalyje pradėsiu pasakojimą nuo viduramžiais naudotų baldų.

Senosios virtuvės istorijos

Visais laikais virtuvės patalpa buvo vienas iš svarbiausių viso namo kambarių, juk ten gimdavo prabangios vakarienės ar kuklesni pietūs. Tačiau kaip su laiku kito virtuvės baldai? Kas tam turėjo didžiausią įtaką? Prisiminus skirtingus istorijos laikmečius pastebėsime, kad toji namų dalis ne visuomet buvo labai prezentatyvi. Nepalyginsime jos interjero vaizdo prieš šimtmetį ir dabar, tačiau galime tik įsivaizduoti kaip atrodė kaimo gryčios virtuvė ir kokia buvo dvaro rūmų prabanga. Tačiau neapsigaukite, nes be gražių sienų ir puikesnių indų, pastarosiose virtuvėse dirbo tie patys žmonės kurie gyveno paprastuose namuose. Dvaro ponai virtuvėje būdavo labai reti svečiai ir tose erdvėje „karaliaudavo“ tarnai. Visa tai reiškė, kad toms patalpoms tiesiog nereikalinga didelė prabanga, nes jos nemato svarbiausi asmenys. Tačiau gaminamo maisto prasme rasime didžiulius skirtumus. Kiek giliau pasidomėjus dvarininkų puotų meniu, ten surasime tokių patiekalų ir ingredientų, kad net akys raibti pradės. Jau vien kaip skamba keptas fazanas ar specialiai soduose auginami daržovių pavadinimai, tačiau ypatingų švenčių metu neapsieinama be tokių ingredientų kaip įvairios miško uogos (net ir žiemos metu) ar lazdyno riešutų miltai.

Tačiau persikelkime į tuos laikus, kai atsirado didelės gamyklos, turėjusios užtikrinti spartų pramonės augimą ir darbo žmonių išlikimą. Dažniausiai fabrikuose dirbdavo vyrai, tačiau pinigų vis tiek dažnai trūkdavo visai šeimai išlaikyti. Tuomet į darbo rinką pirmuosius žingsnius žengė moterys. Turtingų šeimų mergaitėms dirbti be abejo nereikėjo, nes tiesiog nebuvo pinigų poreikio, tačiau vis garsiau prabildavo feministiniai judėjimai ir per amžius po vyrų priespauda buvusių veiklių moterų balsai. Darbo klasės moterys dirbo gamyklose tikrai ne iš malonumo, o dėl to, kad neužtekdavo vyro uždirbamų pinigų. Tuometis darbo užmokestis būdavo labai nedidelis, o vaikų skaičius šeimoje didesnis nei šiandieną. Miestuose daugėjo žmonių, kurie iš kaimo vietovių ten kėlėsi dėl uždarbio galimybių. Dėl staigių pasikeitimų prireikė daug naujų būstų ir išsigelbėjimu tapo socialinių būstų projektai. Architektai sukūrė tokį namo modelį, kuriame jų skaičiavimais galėtų gyventi daug žmonių, o pastatymo išlaidos būtų minimaliausios. Kaip jau turbūt supratote, kalbama apie daugiabučius, kelių ir daugiau aukštų namus.

Taigi grįžkime prie to kaip atrodė to laikmečio virtuvės baldai ir svarbiausia pati patalpa. 1926 metais sukurtos „Frankfurto virtuvės“ išmatavimai apytikriai buvo 1,9 X 3,4 m. Tokie parametrai pasirinkti neatsitiktinai. Svarbiausia architektams ir dizaineriams tuomet buvo mintis kaip kuo labiau optimizuoti virtuvėje praleidžiamą laiką ir sumažinti statybos kainą. Tam tikslui įgyvendinti buvo atliktos specialios laiko studijos, kurių metu išaiškinami virtuvėje atliekami įvairūs darbai ir net kiek žingsnių reikia eiti nuo kriauklės iki viryklės norint sutaupyti laiko. Po išsamių tyrimų virtuvės dizainą sukūrė Margarete Schutte-Lihotzky ir šis projektas buvo įgyvendintas maždaug 10.000 naujų butų patalpų Frankfurte.

Pagal turimą pločio ir ilgio santykį virtuvės patalpa buvo tokia maža, kad joje galėjo dirbti tik vienas žmogus. Net maisto saugojimo skyriai buvo pasiekiami vaikams, tačiau šis Frankfurto virtuvės tipas įkūnijo XX-to amžiaus butų standartą. Nors ir buvo kritikos strėlių šiam „darbo virtuvės“ stiliui, kuriame tarsi į kampą įvarytos dirbo vien moterys, tačiau dėl po praūžusių pasaulinių karų vyravusio konservatizmo ir ekonominių priežasčių viskas atrodė tiesiog nuostabiai. Virtuvėje sunkiai tilpo net menkiausi baldai, o ir pati virtuvė buvo vertinama ne kaip namų ir gyvenimo dalis, o kaip darbo vieta.